Žmonės yra vieninteliai padarai pasaulyje, kurie save žudo ir dėl to jaučia pasitenkinimą!! Cha cha! Sena kaip gyvenimas mintis. Bet beprotiškai teisinga. Bet kodėl tas savęs žudymas yra toks malonus? Kodėl nėra sukurta ko nors tokio beprotiškai sveiko ir gero, kas nežudytų?
Meilė sakysite? Ar girdėjote, kad "meilė žudo"? Aš taip. Atmetam.
Seksas? Sveika. Bet kartu ir kiek pavojų!
Atrodo pasaulis susimokęs prieš potyrių ir malonumų ieškantį žmogų. Galbūt iš tiesų reikia eit melstis į bažnyčią kasdien, valgyti sveikai ir iš vis nieko nedoro nedaryti? Bet tai būtų be galo nuo - bo - du!
O iš kitos pusės viena nedorybe daugiau ar mažiau? Koks gi skirtumas?
Taigi. Geriau mažiau. Išmeskime tuos pasakymus "kas (padaręs kažką) neparūko, tam kažkas nebeatsitiks arba tas didžiausias tinginys". Kam šito reikia?
Štai taip aš grįžtu ratais į tą patį egzistencinį klausimą - Kam reikia rūkyti? (Na ir dar pridedu - Kodėl pačiam nutinka rūkymas?)
Savižudžių ir šiaip keistai neveiksnių bei sustabarėjusių žmonių karta esame.
TAI GAL PAJUDAM IR PAKRUTAM? Pasikeiskime.
Kol neatrasime jėgų kažką keisti, tol ir liksime tokiais beviltiškais ir egzistencijos nevertais padarais.
PIRMYN.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą